Šiame filme žiūrovas kviečiamas pažvelgti į stirnieną iš praktiškesnės pusės – ne kaip į egzotišką žvėrieną, o kaip į itin švelnų ir universalų produktą, tinkantį daugybei troškinių. Stirnos mėsa, tinkamai paruošta, tampa ne tik minkšta, bet ir išlaiko savitą aromatą, kurį galima nukreipti norima linkme pasitelkiant tinkamas daržoves, prieskonius ir troškinimo būdus.

Filme akcentuojama, kad daržovės šiam patiekalui turėtų būti švelnesnio skonio – cukinijos, moliūgai, bulvės, klasikiniai svogūnai ir morkos. Jeigu mėsa gauta iš vyresnio stirnino, autorius rekomenduoja įtraukti paprikas, kurių aromatas gali užgožti žvėrienos intensyvumą. 

Svarbiausias proceso momentas – mėsos „uždarymas“. Tai atliekama apkepinant gabalus stipriai įkaitintame aliejuje. Autorius aiškiai parodo, kad ši technika neleidžia sultims ištekėti, todėl vėlesnio troškinimo metu mėsa išsaugo švelnumą. Tik apkepta mėsa dedama į troškinimo puodą, o druska beriama tik po šio žingsnio.

Vėliau sluoksniuojamos ir apkepinamos daržovės: stambiai supjaustyti svogūnai, morkos, paprika, moliūgas. Česnakai pridedami tik tada, kai kiti ingredientai jau pradeda minkštėti ir skleistis. Autorius siūlo masę pašlakstyti rūgštesniu alkoholiniu gėrimu – baltu arba raudonu vynu, o skoniui suvienodinti tinka pomidorai arba tiršta pasata.

Tik po to į troškinį pilamas sultinys. Filme aiškinama, kad troškiniui jo reikia tiek, kiek sudėta produktų, o sriubai – maždaug dvigubai daugiau. 

Troškinimo trukmė priklauso nuo mėsos amžiaus ir struktūros. Jaunos stirnos mėsa suminkštėja per valandą, tačiau sausgyslėtos dalys gali reikalauti dviejų, o senesnio stirnino gabalai – net trijų valandų troškinimo. 

Troškinys gali tapti unikalus vos įdėjus nedidelį akcentą – pavyzdžiui, mėtų čatnio. Tai įrodo, kad stirnienos troškinys neturi vieno teisingo recepto. Tai patiekalas, kuris leidžia eksperimentuoti, o žiūrovui suteikiama galimybė atrasti savo derinius.